Vakar, kaip laisvam klausytojui, pasisekė apsilankyti filosofo Arvydo Šliogerio paskaitoje. Profesorius išeina į pensiją, todėl tai buvo paskutinė jo paskaita Vilniaus Universitete.
Paskaitos metu išdėstytos mintys įgavo gana stiprų sąskambį su skaidrus.lt ir natūraliu regėjimu, todėl čia kai kuo pasidalinsiu.
„Pamatyti gyvą daiktą bekalbiu žvilgsniu“ yra tai dėl ko verta gyventi. Tai laisvės, autonomijos, grožio akimirkos.
Šių akimirkų neįmanoma perteikti žodžiais, nes jos patiriamos iki žodiniame lygmenyje.
Žodžių pagalba žmogus kuria kultūrą, o kultūra atlieka apsauginę funkciją. Kultūra apsaugo mus nuo tiesioginių realybės blyksnių. Nors bekalbė realybė yra puiki, tačiau dėl įvairių priežasčių labai gąsdinanti. Todėl žmogus slepiasi už žodžių.
Filosofas kalba, kad tradicinis mūsų kultūros atstovas yra vienmatis žmogus, pasiklydęs kalboje, kalbą naudojantis tam, kad apsigintų nuo tiesioginės realybės patirties. Todėl beveik niekada šios realybės ir nepatiriantis, gyvenantis mirusiųjų gyvenimą, nes viskas, kas sukurta per žodžius, yra negyva. Gyva yra tik visa tai, kas mus supa.
Realybė yra iki kalbiniame matmenyje. Profesoriaus nuomone, šį matmenį gali patirti tik žmogus-filosofas. Mūsų kultūroje, kurią valdo “šėtono dėžė”, kur vyksta “padugnių siautėjimas (reklama)”, kur žmonės tiki “teletabiais su sparnais” ir “metafizinėmis gagomis” – tokioje kultūroje bekalbis žvilgsnis į gryną realybę paprastam žmogui yra beveik neįmanomas. Tačiau būtinas. Antraip pasaulis susinaikins dėl pasišlykštėjimo pačiu savimi.
Mano manymu, šią tiesioginę realybę gali patirti kiekvienas žmogus, kuris bent trumpam sustabdo savo vidinį dialogą ir apsidairo aplinkui. Tačiau tai beveik niekada neįvyksta, nes vidinis/išorinis dialogas užpildo visą šiuolaikinio žmogaus gyvenimą.
